Žmonės labai panašūs į naminius, dekoratyvinius paukščius narveliuose.

Juk pasaulis, tai didelis narvelis, tačiau vis dėlto narvelis su savom taisyklėm ir ribom.

Kol vaikas mažas, jo pasaulis - narvelis mažas. Čia kiemas, čia darželis, čia draugai. Vaikas iki galo nesuvoktų didelio narvelio platybių, net jei ir būtų į jį perkeltas.

Paaugęs paukščiukas įkalinamas į didesnį narvelį 12-kai metų. Kuo toliau, tuo labiau jis nori skristi į didesnįjį narvą su kitomis taisyklėmis, tačiau jam tai neleidžiama.

Po 12-kas metų jis išleidžiamas į didelį narvą, kur gali klajoti pats vienas. Nuskristi toli nuo tėvų, nuo lizdų, pakliūti katinui į nasrus arba susisukti savo lizdelį.

Tereikia nepamiršti kiekvieną dieną nepaliaujamai plasnoti mažyčiais sparneliais ir išlandžioti visą narvelį! Nulėkti ten kur niekas nedrįso ar bijojo įžengti, išlandžioti 100 kartų kitų paukščiukų išnaršytas dreves.

Galbūt, vieną dieną užsispyręs ir drąsus paukštelis supras, kad jo narvelis neturi sienų …  :)

Kai baigiasi meilė…Kitą rytą vėl pateka saulė,dangus būna mėlynas, tarsi nieko nebūtų įvykę.

Kai baigiasi meilė, viduje kažkas miršta. Kažkokia dalelė buvusio žmogaus. Ir nebelieka nieko.

Tuščia. O draugystė lieka tik iš įpratimo. Įprasta šnekėtis apie nieką, tik šį kart nei vienas nebeturite ką vienas kitam pasakyti. O tikrieji žodžiai sklando ore, kad nieko nebeliko. Tik neišsakyti žodžiai. Įprasti dalykai, pradeda mirtinai erzinti. Ir tada pradeda pykti. Dėl visko. O labiausiai dėl to, kad išėjo meilė. Bet pyksti ne ant meilės, o ant žmogaus. Pyksti dėl smulkmenų, dėl viso praleisto laiko, dėl prisirišimo, nes negali apsisukti ir išeiti iš kito žmogaus gyvenimo. Pyksti už visus nerealius išgyvenimus, nes dėl jų negali ištarti, kad viskas. O už vis labiausiai nekenti savęs, nes išėjo meilė. Tiesiog kažkas atsitiko, kad brangiausias žmogus pasidarė svetimas… Ir norėdamas, kad išsiskyrimas būtų lengvesnis tam žmogui, žinodamas, kad viskas, tu eini prie susipykimo. Tu nenori jo skaudinti, ir žeisti, daryti tragedijų. Taigi imi instinktyviai jį skaudinti, nes be to daugiau nieko ir nebegali pasakyti. Bandai, kad žmogus pats suprastų, kad nieko nebėra, kad neguostų(tai būtų sunkiausia), neliūdėtų. Tu bandai, kad jis taptų vienu iš daugelio tavęs nemėgstančių, nes taip lengviausia… Paruoši jį tam, po truputį, neskubėdamas, tam, kad jis pats pradėtų tavyje rasti minusų, nebenorėtų bendrauti. O ir pats retini pasimatymus, pratinies gyventi be jo. Ir jis niekad nesužino, kad pyktis lengviau praeina nei įskaudinta ir verkianti širdis. Tereikia paruošti jį teisingai visiems žingsniams. Ir jis niekad nesužino, kad iki paskutinio įžeidžiančio žodžio tu likai jam ištikimas ir stengeisi išsiskyrimą lengvinti, kad būtų kuo mažiau skaudu. Tu visada liksi ištikimas, nes ištikimybė yra visam gyvenimui, tačiau nebėra kibirkštėlės, kuri trauktų…Ir nebežinai ką daryti, kaip elgtis, kad meilė sugrįžtų! Tu nesi vertas jo, o jis tavęs.
Rytą, kai pateka saulė ir dangus mėlynas,kai miršta meilė, tai supranti tik tu vienas.

Vienas.

Toks koks gimei…

- Na gi, mergaite! Pasistenk! Stipriau!
- Kur tu buvai kai aš mergaitė buvau?
Jis sukikeno kaip tik jis vienas ir mokėjo. Džimis buvo ant ranku užsimovęs didžiules, minkštas pirštines, kurias turėjau daužyti savo mažais kumštukais.
- Ak, tu šiandien tokia pasyvi! Žinai, keičiam taktiką. Aš tau vardysiu žmones, o tu bandyk įsivaizduoti jų veidus ir prisiminti ką jie tau negera padarė ir daužyk, liek savo įtūžį.
- Kokio velnio sugalvojai šita nesąmonę? Žinai, aš tau moku ne už psichologo paslaugas.
- Būtų gerai, kad ir už psichologo paslaugas mokėtum, -sukikeno,- Tu įsitempus, mergaite. Ir vis negali atsipalaiduoti. Aš tai matau. Todėl tau ir neišeina sunkesni jogos pratimai. Tu neatsipalaiduoji. Vadinasi, kažkas tave slegia ir tau reikia išmesti slegiančius jausmus kaip šiukšles.
Jis buvo teisus, jaučiau, kad aš kažko pilna. Kažkokio apmaudo, neišsakytų žodžių, jausmų.
- Taigi, aš vardinu žmones, o tu sakyk kas juose tave užknisa. Su kiekvienu neigiamu dalyku trenk kiek gali į pirštines.
- Pirmyn vyruti,-sušniokščiau aš ir pašokinėjau aplink jį kaip daro boksininkai.
- Gerai. Pradžia yra, o dabar svarbu nepamesti nusiteikimo. Pradedam. Semas.
- Šūdžius,- trinkt, - asilas. Prakeiktas narkomanas. Paleistuvis. Pavyduolis. Neišauklėtas šunsnukis. Tu žinai, kodėl jis mane paliko?
Nuleidžiu rankas ir įsijautus jau porinu Džimiui istoriją. Savąją versiją.
- Nereikia, mergaite, - jis kreivai šypteli,- Aš ne psichologas. Puiku, kad įsijautei, bet vardink toliau, vis dėlto mes susirinkome pasportuoti, o ne bobiškai paplepėti.
- Tu čia atėjai manęs gainiot, - piktai šypteliu.
Sugalvoju dar keliasdešimt apibūdinimų.
- Steisė.
- Pataikūnė. Prakeiktas žadintuvas.
- Tik tiek? Aš maniau bus daugiau.
- Ne, aš ja myliu, ji man kaip ir draugė…
- Tu išties vieniša, - jis keistai pakraipo galvą.
- Sunku rasti tikrų draugų.
- Suprantu, - tyliai sako Džimis ir tęsia.
- Aleksas.
- Išdavikas, palikinėtojas, gėjus…
Džimis nuleidžia pirštines.
- Pala, jis ne gėjus, dėl viso likusio tai neprieštarauju.
- Kaip ne gėjus? Dar ir koks.
- Ar tu matei jį su vaikinu?
- Ne bet…
- Matai.
- Su mergina taip pat nemačiau, -ginuosi.
- Tai dar nereiškia, kad jis gėjus. Aš vaikinas, aš tai geriau matau. Jis net nepanašus į tokį. Tiesa, jam reiktų pasportuoti, būtų vyriškesnis, bet čia tik mano nuomonė. Jis tikrai ne gėjus.
- Klausyk aš esu, ne, buvau jo geriausia draugė nuo mokyklos laikų ir prisiekiu nesu jo mačius su mergina!
- Tik tiek? Tai dar nieko neįrodo.
- Bet…
- Matai tau trūksta argumentų.
- Tai ko jis gyveno su manim keletą metų? Ko nėjo ir žmonos neieškojo? A?
Per nugara padvelkė vėjelis, tarsi, kas būtų atidaręs laukujes duris. Džimis sutrikęs tylėjo, mastė.
- Todėl, kad jis manė, jog jau gyvena su savo išrinktąja, - pasigirdo už nugaros toks skaudžiai pažįstamas balsas, vienintelis, kurio šiuo metu nenorėjau išgirsti. Tiksliau nenorėjau, kad balso savininkas būtų girdėjęs ką pasakiau. Aš atsisukau. Širdis dundėjo, rankos prakaitavo. Toks pasiilgtas, toks pažįstamas, toks savas, toks toks…susvetimėjęs. Mačiau iš akių. Įsižeidęs. Dėl visko. Man džiuvo burna. Buvo taip gera jį matyti. Ryte rijau jį akimis, bet mačiau, kad jis kitas žmogus. Taip norėjau pasisveikint, apkabint, o čia 3m tarpe tarp mūsų buvo didžiulė siena, praraja, kurios nė vienas nenorėjom peržengti pamindami savą pasipūtimą.
- Labas Džimi.
- Sveikas drauguži. Sugrįžai?
- O ne. Tikrai ne. Grįžau tik gražinti raktų… Atleiskit, kad sutrukdžiau. Jau išeinu.
Išeinu. Vienas ir toks skaudus žodis, nepaliekantis jokių vilčių. Nieko. Staiga man pasidarė bloga. Bloga nuo visko. Nuo pasaulio, kuris apvirto be Alekso. Net nuo pačio Alekso. Žinau žinau. Pati buvau kalta. Aš žiūrėjau į jį, o jis net stengėsi į mane nežiūrėti.
- Pažiūrėk į mane, - beveik graudžiai tariau.
Jis kietai suspaudė lūpas ir aš pamačiau jo apgailestaujančias akis. Tikriausiai jam buvo sunku lygiai taip pat kaip ir man. Siurbte siurbiau žvilgsnį, kol man, kaip aš maniau, netikėtai pradėjo bėgti sloga. Tačiau tai nebuvo sloga ir po akimirkos juodas šydas nusileido ant manęs visos ir aš jau vaikščiojau po gražią pievą saulėtą dieną. Ten buvo gera, šilta ir ramu, visai kaip būdavo su
Aleksu.

Buvo šilta. Ramu ir gera. Tik dvi spalvos balta ir žalia. Žalia - graži, minkšta, ryški pavasarinė, tobula žolė. Balta - viskas ką akys užmato, nuostabi saulė, kuri neakina… Balsai - nutrūkstantys, virpantys balsai. Kažką šnabždantys, viliojantys, liepiantys sekti iš paskos - į baltą, į šviesą. O lengvumas! Nėra kūno, nėra inkaro į pasaulį. Taip lengva. Prieš akis iškilo vasaros naktis, kai su pussesere maudydavomės nuogos. Malonumas. Nuostabiai lengvas, malonus žodis. Bei Euforija. Laisvė. Troškimas. Laimė. Balta ir žalia. Nagi, nagi! Į šviesą! Balsai mainėsi, girdėjau pažįstamų, bet neatskyriau kurių. Girdėjau kalbas, žinojau jas suprantanti, bet vis tiek nesuvokiau ką jos sako. Muzika. Nuotrupos mano dainų, skambant rėkiančiai miniai. Maišalynė, kuri pynėsi, garsėjo ir vedė mane iš proto. Šviesa tolo. Garsai maišėsi, o aš rėkiau, kad jie nutiltų, kad leistų eiti toliau… Jie susiliejo į vieną seną lopšinę dainuojama mano gimtąja kalba. Melodija, atrodo, buvo galima matyti, ji vingiavo raitėsi, tarsi gyvatė. Darėsi aiškesnė, garsesnė ir tempė mane nuo šviesos, aš blaškiausi, rėkiau… Lopšinė kaip baisus pančiai vijosi mane, raizgė nuo galvos iki kojų. Nematomos virves vyniojo mane kaip mumija ir aš dingau.
Baltos lubos. Neakinantis baltumas, tiesiog, išblyškęs, pavargęs baltumas.
Lopšinė, virtusi niūniavimu kai pritrūksti žodžių, o vaikas dar nemiega. Langas, pro kuri sklinda šviesa. Žemiška, išvargusi šviesa. Žalsva patalinė. Išblukusi, nuliūdusi, apsiverkusi. Turinti priimti žolytę. Deja… Mi Kero šalia. Pasukau į ją galvą, nusišypsojau ir užsimerkiau. Ramybė. Ji mane apglėbė ir stipriai priglaudė. Pabučiavo į viršugalvį…
- Ak, mano maža mergaite…
- Myliu tave mama, - nežinau kodėl išsprūdo ir balsas buvo ne mano.
O ji tik dar stipriau mane apkabino.
- Ma…mano maža mer…mer…mergaite,- pradėjo verkti. O aš sėdėjau jos glėby kaip mažas vaikas ir gaudžiau jos ašaras, bėgančias nuo skruostų.
- Neverk Mi Kero, neverk…-meldžiau.- Na ir kodėl ištraukei mane iš mano nuostabaus sapno? Aš ten buvau laiminga, - suinkščiau.
- Mano maža, nelaiminga mergaite…- ji lingavo galva. Jos ilgi balti plaukai, kuriais ji didžiavosi ir niekad nedažė, draikėsi jai purtant galva.
- Kodėl nori mus palikt?
- Aš nieko neturiu…
- O kaip aš?
- Man tik tavęs ir gaila, - atsidusau.- Padainuok man dar, -tyliau sušnibždėjau.
Ir ji dainavo. Jos plaukai dengė man veidą ir aš uodžiau jų nuostabų, natūralų kvapą. Jos balsas trūkčiojo ir virpėjo, mat ji dar verkė, bet bandė susiimti. O šalti lašiukai kapsėjo man ant kaktos ir nosies. Tarsi abi būtumėm verkusios. širdyse taip ir buvo.
Staiga, įlėkė Steise su Timiu. Šis buvo mano daktaras, kuris važinėja kartu į gastroles bei kurį galima išsikviesti bet kuriuo paros metu. Jie viens kitam patiko ir derėjo, tačiau abu buvo pernelyg užimti darbu, kad galvotų apie ką nors rimčiau… Mi Kero kažkaip susigūžė ir nutilo jiems įėjus. Jie jai visada liko ir liks tironų tipo žmonės, verčiantys ristis jos vargšę mergytę per galvą. Steisė atrodė išsiblaškiusi ir susijaudinus. Timis šiek tiek sunerimęs, bet vien tik iš kvalifikacinės pusės. Atrodo visi norėjo kažką pasakyti, tačiau pirmam prabilti buvo leista Timiui:
- Kaip jaučiamės?
- Sutrikus.
- Ką prisimeni prieš nualpstant?
- Na, mes boksavomės su Džimiu, kai atėjo Aleksas, berods, gražinti raktų ir tada man pradėjo bėgti sloga ir pasidarė tamsu, o po to šviesu ir gera.
- Tu apalpai, - tiesiai šviesiai atšovė Timis.
- Aaa…
- Matai Mėja, mes čia su Steise pakalbėjom… Žodžiu…tau gali būti mažakraujystė. Tu daug badavai, sportavai ir kūnas nebegavo reikalingų medžiagų jau ilgą laiką…
- Žinau…Kas bus toliau?-pažvelgiau į Steisę.
Šioji žiūrėjo į grindis, po to nusuko žvilgsnį į langą.
- Mes nusprendėm, kad tau bus geriausia pakeisti aplinką, pakvėpuoti grynu oru, pasidžiaugti gamta…
- Tu pagyvensi su manim! - šūktelėjo Mi Kero ir pabučiavo mane.
Tačiau aš nebuvau kvailelė. Mane reikia kuo greičiau pastatyti ant kojų, kad galėčiau šokti ir dainuoti, nes artėjo mano naujojo klipo filmavimas. Negalima delsti. Pastatyti pinigai. Norint prasisukti, reikėjo dirbti sparčiai. Vis dėlto tai nebuvo blogiausia…
O vienintelio žmogaus, kurio norėjau - nebuvo.
O širdyje kapsėjo, tarsi šalti lašiukai.

,,Atlikėjos Mėjos, kitaip žinomos Ice Tears slapyvardžiu, vaikinas, kylantis aktorius, Semas, vakar vakare tapo tikra žvaigžde. Apspardęs padavėją, ir trenkęs Mėjai į veidą, jis plūdosi ant žurnalistų, kol galiausiai atvažiavus policija uždarė jį areštinėje, kur buvo nustatyta, jog jis apsvaigęs nuo narkotikų. Liudininkų teigimu, Ice Tears bandė savo vaikiną sustabdyti, kol galiausiai apsiverkusi dingo tamsoje. Jos atstovė spaudai nekomentavo įvykio ir teigė, jog Semas ir Mėja tą vakarą išsiskyrė. Mes užjaučiame Mėją ir linkime kitą kart atidžiau rinktis vaikinus. Tikėkimės tai neturės neigiamos įtakos jos kūrybai. Kita tema…” - Mergina rausvais plaukais ir madingais drabužiai sustingo dvimetriniame, per visa siena einančiame ekrane, bjauriai išsižiojusi. Pultelio mygtukas spragtelėjo dar kart ir ekranas užtemo. Daili ranka, laikiusi pulteli padėko jį ant didelio stiklinio darbo stalo. Steisė užsimerkė, atsiduso ir pažvelgė į mane. Aš sėdėjau prieš jos stalą, surūgusi, susivėlusi, bet kaip apsirengusi ir išsidažiusi bei užsidėjusi pačius didžiausius ir tamsiausius akinius nuo saulės kokius tik sugebėjau rasti savo spintoj. Vaidinau šaltą ir abejingą, bet nejučia bandžiau sulysti į kėdę. Tai buvo tik pradžia.
- Gera naujiena ta, kad bet kokia žinia apie tave yra gera reklama.
- Bloga?
- Bloga, kad tu pati bloga. Tiksliau , kad jautiesi blogai. Gal nori atostogų Šveicarijos spa?
- Ne, dėkui Steise, bet aš gal pabūsiu keletą mėnesiukų namuos, pasilepinsiu…
- Ach, vargšelė…Nesijaudink vis tiek siųsiu pas tave Džimį, turi neprarast formos…
- Visame kame, - užbaigiau. Atsibodus dainelė.
- Juk žinai, kad už 3men. naujas klipo filmavimas!!!
- Na, dabar bent jau pagyvensiu išties ramiai, -atsidusau.
Steisė pažvelgė kažkaip keistai su ironijos pašaipėle bei kažkokia nuoskauda. Pasidarė išties keista.
- Aš jau eisiu.
- O taip taip, -tarsi iš miegu atsibudusi, tarė Steisė, - Žinai aš tau, kad nebūtų liūdna jazminų nusiunčiau.
Smagu.
Galim sakyti man paskirtas namu areštas. Būtų buvęs Šveicarijoj, kodiniu pavadinu ,,Spa”, Kur jau ne, perkandau aš ją senai… Nori, kad vaidinčiau vargšę, nuskriaustą mergaitę, kuriai reikia reabilitacijos, po tokios siaubingos Semo atakos. Kitaip sakant, nori sukelti visuomenės gailestį, nes tai - Reklama. Didelis ir galingas šis žodis. Reklama. Mes, viešieji žmonės, anot Steisės, darome tiek daug dėl reklamos, kad paprastas žmogus sunkiai įsivaizduotų kokios intrigos čia verda. Karo zona. O žmonėms visada reikėjo kažką garbinti, kažką mylėti, kažką apkalbėti, kažko nekęsti. Ir čia tik prasideda reklama. Nuo senovės žmonės ieškojo dievukų, tarp savų ir į dangų pasižvalgydavo. Šiais mokslo laikais vertinamas talentas, nors vėl gi, nieks negarbina mokslo išminčių, mat šie savo pasiekimais verčia kitą pasijusti kvailu. Daug daugiau ovacijų sulaukia balsas, kūnas, šokis, vaidyba. Juk beveik visi tai daugiau mažiau moka daryti, tik vieni daro tai geriau. Va čia ir prasideda karas, tarp žmonių, dėl - pripažinimo. Toje iškilimo stadijoje konkuruojančių jūra. Įtampa tokia didelė, jog kai kas tiesiog emociškai to neatlaiko. Iškilti padeda Reklama. Jei apie tave kalbės, diskutuos, reiškia tave žino, tu jau įsismelkei į jų protą. Kilimas prasidėjo. Žinoma geriau, kad tave žinotų už tavo darbus, o ne nuodėmes, bet kai kam patinka ir šis lengvesnis, bet trumpesnis kelias. O prie talento reikia sunkiai dirbt, vien, kad patenkintum šiuolaikines idealios moters standartus, reikia pavargti. Sportas, depiliacijos, sportas, šukuosenos, sportas, makiažas.Sveika mityba, bei balso stygų saugojimas koncertams. Drabužiai, dizaineriai, kirpėjos. Didžiulė industrija. Kaip ir didžiuliai pinigai. Visas mažas pasaulėlis, į kurį sunku patekti, o patekus taip apsisuka galva nuo puošnumo, jog pradedama persistengti. Beje, ir dėmesį atlaikyti sunku. Ironiškai žiūriu į dėmesio trokštančius žmones. Kiek jie galėtų mėgautis gyvendami šlovėje? Mėnesį, metus? O jei 10 metų? Ar tikrai neatsibostų?
Kad ir ką prisakyčiau, tai lieka neišgirsta, prasideda ir baigiasi už kulisių.

Grįžtu namo. Čia taip tuščia ir vieniša, nors visi daiktai savo vietose, o viduj, tarsi, kas ledo būtų įpūtę.

Taigi. Dabar man rods 4h ryto. Niekas kitas galvoje nestovi, tik įvykę įvykiai, vakarykštės dienos.
Viskas įvyko, kai susitarėme susitikti su Semu 9h vakaro kavinėje. Įprasta. Bet šį vakarą jis buvo per lipšnus, per meilus ir per gražus. Įtariau, kad tikriausiai užvartojęs… Daugybę kartų jis turėjo su tuo problemų. Daugybę merginų jį paliko dėl to ir kokia antireklamą jis joms darė. Taigi, jis elgėsi beveik kaip 9 danguj. Pirmas jo ,,bajeris” buvo kai jis smogė padavėjui į veidą, iškeiksnodamas paspyrė. Antra pradėjo kabinti visas aplinkui esančias paneles ir rėkdamas, jog jos paprastos kekšės ir ėda jo visus pinigus.Trečia, bandant jį nuraminti, jis smogė man.O restorano šeimininkas mandagiai bandė Semą ir mane išgrūsti, palinkėdamas man grįžti tada, kai šalia nebus Semo. Aš patylėsiu apie žurnalistus, kurie kiaurą parą budėdavo prie ,,Sweet” rastorano…Blyksniai, galybė blyksnių…Beviltiški klausimai, į kuriuos nerandi atsakymo.Pati buvau tokios būklės, kad galėjau pulti pirmam žurnalistui į glėbį ir pasakoti kaip man Semo per daug.Kaip reikdavo kęsti jo įgeidžius, jo kekšes. Tiesiog praradau jėgas su juo kovoti…Nežinau kaip surinkau Alekso numerį ir paprašiau, kad atvažiuotų. O jis numetė ragelį. Semas toliau šlaistėsi ir rėkavo aplink žurnalistus, kurie puolė prie jo kaip bitės prie medaus.Apsiverkiau, aš vis dėlto jį mylėjau!
Verkdama, dėl sukrėtusių įvykių, ėjau nežinodama kur, svarbiausia, kad toliau…Ir lyt lyg tyčia pradėjo…Einu, drebu, verkiu, šąlu, tušas bėga.Kažkokia mašina, pravažiuodama pro šalį, aptėškia mane nuo galvos iki kojų. Dabar aš tikrai šlapia ir purvina…Mašina staigiai sustoja ir važiuoja atgal, link manęs. Gal dar pasityčiot sumanė. Mašina sustoja, išlipa baisiai išsigandęs Aleksas, apgaubia striuke ir pasodina  mane į mašiną.Veža namo, tyli.
- Nesijaudink taip, nebarsiu dėl suknelės…
Jis kietai sučiaupęs lūpas palinguoja.
- Ei!Ko toks nutysęs snukelis, turėtum džiaugtis. Tu buvai teisus!
Tyli ir nieko nesako.
- O aš maniau, kad aš čia atrodau šūdinai, žinai, tu prastesnis,-kandžiai ironizuoju, bandau elgtis įprastai, lyg nieko nenutiko.
O jis sėdi, nešneka ir atrodo liūdnas ir piktas vienu metu.
- Aš visa miestą apvažiavau,o tu, matyt, blūdini kur akys mato,- priekaištauja.
Ne mielas, nepavyks.
- Užsimaniau, matai, pasivaikščiot…
- Tai ko paakys mėlinuoja…
Dabar tamsu, kaip jis pamatė, man tikriausiai liks niekad neaišku.Privažiavom namus. Įėjus apsivilkau chalatą, jis atsisėdo ant sofos ir patapšnojo vietą šalia jo. Nenorom atsisėdau. Jis pasirėmė alkūnes į kelius, o galva suspaudė.
- Pasakok,- griežtai, kaip tėvas tarė.
Papasakojau, bet neverkiau prie jo. Aleksas atsirėmė į atlošą.
- Ką nori, kad jam padaryčiau?
Sutrikau.
- Nieko, žinoma, kad nieko!! Aš tau draudžiu!
- Draudžia ji man. O kai aš tau sakiau, kad jis tave pames?
Apsikabinau jį ir visa prisiglaudžiau prie jo.Turiu pasakyti, kad jis visad buvo mano ramybes sala, užuovėja.Ten, kur galima pabėgti nuo ūžiančio pasaulio, nelaimių. Ramybė. Toks jausmas apimdavo. Pradėjau verkt, viską ką buvau sukaupus dabar jam pasakojau ne žodžiais, o ašarom.
- Dieve, kaip tave mylėčiau, jei nebūtum kitos pakraipos,-kažkaip išsprūdo.
Jis staiga atsistojo.
-Ne. Viskas. Aš išsikraustau! Man jau gana! Visi pasityčiojimai tavo ir gyvenimo ir…aš taip nebegaliu!
Jis nulėkė į antrą aukštą, o aš sėdėjau nieko nesuprasdama. Švininėm rankom atidariau barą, radau pradarytą vyno butelį, įpyliau dvi stiklines ir nuėjau pas jį. Per daug emocijų, mums abiems. Radau jį besikraunant lagaminą, tiksliau, mėtant rūbus kur pakliuvo svarbu į lagamino pusę. Tylėdama sustabdžiau jį, įkišau į ranką stiklinę. Jis į mane pasižiūrėjo graudžiai,o man plyšo širdis dėl jo išėjimo.
- Nori, eik. Aš net taksi iškviesiu, bet nieko nepaaiškinęs pro lauko duris neišeisi.
Gurkštelėjom vyno.
- Nori tiesos?
- Leisk spėsiu, tai dėl vaikinų. Nesijaudink tu savo vaikiną taip pat sutiksi!
Aleksas dar gurkštelėjo.
- Kokių vaikinų… Tiesiog, esame draugais daugybę metų,o tu dar vis tiek nieko nematai kas darosi tau po nosim…
Jis rengėsi pasakyti kažką išties svarbaus. Mačiau kaip susiraukšlėjo jo kakta, kai jis stengdavosi pasakyti kažką ypatingai svarbaus.
- Ne. Žinai vis dėlto negaliu. Negaliu ir tiek. Tu turi pati praregėti, niekas kitas už tave to nepadarys.
- Ok aš akloji ir t.t. Ir ką man dabar daryti?
Aleksas uždarė lagaminą.
- Pabandyk aprašyti savo pojūčius ir gyvenimą kai aš išeisiu.
Paėmė lagaminą ir išėjo. Girdėjau kaip trinkteli durys ir kaip per plyteles nurieda jo lagaminėlis. Kažkas dingo. Tik dar nespėjau suprasti kas. Nieko tokio tariausi aš sau, žinoma man bus liūdna kurį laiką, bet vis tiek apsiprasiu. Ir vis dėlto kažkas didelis ir sunkus gniuždė mane iš vidaus. Užgesinau šviesas ir su vyno buteliu susiraičiau jo lovoj. Įsikniaubiau į pagalvę ir uodžiau jo kvapą. Tik verkt neverkiau, nors vynas ir veikė. Per daug ašarų buvo šį vakarą ir aš liūdėjau sausai.

Šiandien pabudau 3pm, tiksliau, buvau grubiai prikelta Steisės. Ji - mano agentė. Nors žinau, kad ji mane myli, slapta įtariu, jog nekenčia, todėl ir kelia taip anksti. Žinau, apačioj manęs laukia švieži pusryčiai, tada darbas su mano treneriu Džimiu. Apsisiaučiau chalatą ir nusileidau laiptais. Pirmas, mane iš tikro pažadines, dalykas buvo jazminų kvapas. Vadinasi, pirmadienis. Jazminai mano mėgstamiausi, nežinau kas juos siunčia ir kaip jų gauna, mat jie čia neauga. Kaip visada buvo padėti ant virtuvės stalo, prie kurio Aleksas kimšo savo ,,pusrytinius pietus”, kaip jis vadino, kiaušinienę su šonine. Aleksas yra mano draugas nuo mokyklos laiku. Kol kopiau į kosmosą, jis buvo kažkur dingęs, bet ir vėl atsirado šalia. Jis buvo mano talismanas. Be jo nepraeidavo nei vienas mano koncertas, beto jis gyveno su manim. Niekada neklausiau, bet įtariau, kad gėjus. Jis niekada neturėdavo merginų, nors ir su vaikinais tampantis nemačiau. Jis - mano geriausias draugas. Su juo būnant, man nereikia nieko vaidinti.
- Jazminai, - uždainavau.
- Pagaliau, - tarė Aleksas nudžiugęs.
Dieve, šiandien, matyt, niekas nenori, kad miegočiau.
- Aš juos dievinu! Žinai, reiks vėl peržiūrėti tą turčių sąrašą, kuris turtuolis gerbėjas galėtų man siųsti tas gėles kiekvieną pirmadienį, - nusikvatojau,- vėl jokio raštelio?
- Palinkėta greičiau atsibusti,- nusijuokė draugas.
Jergau.
- Žinai aš sunkiai dirbu,- atšoviau.
- O taip! Iki 8h ryto su Semu! Tikriausiai labai sunkiai dirbot!
Semas buvo mano vaikinas, populiarėjantis aktorius.
- Klausyk tai ne tavo reikalas.Tikrai. Mudu pora ir taškas.
- Pora kaip tvora,- jis pasivaipė ir surimtėjo,- žinai, jis tavęs nevertas, tu nusipelnei geresnio. Tikriausiai jis turi dar kelias merginas ,,linksmybėms”, garantuoju.
- TAI - ne tavo reikalas. O kas tau sakė, kad ir aš kelių vaikinų neturiu? - pakštelėjau draugiškai jam į žandą,- o su Semu susitvarkysiu pati. Einu boksuotis.
Palikau Aleksą kikenantį, o jazminus beskleidžiančius, savo nuostabų, kvapą namuose.

Aš gimiau ten, kur dangaus  platybių neraižo daugiaaukščiai, tiltai ir dangoraižiai bei kiti dideli objektai. Kur oras ir vanduo švarus ir tyras, ir kur žmonės eidami gatve garsiai sveikinasi. Kur norint pavedžioti šunį eini ne į parką, kur telpa tiek sportininkai, valkatos, balandžiai, turistai ir mamos, tiek šunys ir ledų prekeiviai. Mes eidavom į laukus, kur geltonuoja rugiai, rudenį, kur oras toks grynas, kad kvėpuojant darosi gera, o paukščiai dainuoja virš galvos. Ten kur buvo namai…

Vaikystėje buvau maža storutė  mergaitė, kurios niekas nemėgo. Pradėjusi lankyti mokyklą neturėjau draugų, nes visada nešiodavau senus, rudus, beformius batus bei ištampytą mamos numegztą megztinį. Prireikė laiko suprasti, kad turiu atrodyti ,, madingai “. Tai neveikė. Būdama 14m. pagrindinis rašiklis buvo neaštrus peiliukas, kuriuo ,,rašinėdavau” tiek medžius tiek savo rankas. Turėjau vienintelį draugą, kuris stabdė šias mažas beprotystes, bet apie jį  vėliau.

Mokslai sekėsi tik vidutiniškai, anot mamos. Ji buvo nepakeliama moteris ir dar prieš jos mirtį aš spėjau išsivaduoti iš jos pančių išsižadėdama jos. Meilės niekada nerodydavo, tik visada dėl savo nesėkmių nuoskaudą išliedavo rėkdama ant manęs dėl menkniekių. Šitaip ji išsikraudavo. Niekada iki galo taip ir neprisipažino manęs nemylinti, nes tai būtų reiškę pralaimėjimą prieš moteriškumą. Visą gyvenimą ji laikė mane blogiausiu žmogum, nors to ir nesakė, visada elgdavosi lyg būčiau. Nuo mažumės smukdė mano svajones rėkdama, kad nebūsiu nei manekenė, nei garsi aktorė. Ji bodėjosi mano storumu, tarsi nebūčiau jos vaikas. Kai prireikdavo rūbų, vos įėjus į parduotuvę, pardavėjai iškart buvo pasakoma pastabėlė apie mano stambumą. Ypač būdavo skaudu žiūrėti į draugių mamas, kurios būdavo draugės savo dukroms. Mano tėvas buvo karmos nesąmonėm tikėjęs fanatikas, kuris turėjo aistrą ginti visus tik ne mane su mama. Net mano šunį mylėjo  ir rūpinosi labiau nei manim, nors teigė, jog tai daro dėl manęs.

17m. neįsivaizdavau savęs niekur kaip tik pabėgusią už šių gamtos rojaus vartų. Mane mylėjo tik du asmenys: mano šuo ir mano muzikos mokytoja. Ji vienintelė žmogus, kuria galiu vadinti mama. Jaučiu kaip stipriai ji mane myli. Susiskambinam iki šiol. Ji seka visas žinias apie mane ir turi visas laikraščių iškarpas. Jų jau prisirinkę keli dideli, išsipūtę sąsiuviniai. Dažnai juokaujam, kad kai ji pritrūks žiema malkų, turės kuo kūrenti kelias savaites. Po kai kurių mano nuotykių ji nebijo ir pabarti, nors jau priprato prie lakios žurnalistų fantazijos.

Kerolain (mi Kero) surado mano ir mano miegantį talentą kai buvau 17m. Aš kroviausi iš mokyklos spintelės visą turtą, kurį ketinau bėgdama pasiimti. Paakys mėlynavo, nes ką tik buvau susimušus su merga, kurią netyčia stumtelėjau su kuprine.(Mano santykiai su mokykla buvo gan įtempti) Buvau įsiutusi ir man visko buvo, tiesiog, per daug. Susikišusi ausines į ausis garsiai dainavau laiminga, kad dingsiu iš čia. Man buvo tas pats ar mane kas nors girdi ar ne. Už nugaros krenkštelėjo Kerolain ir paklausė ar galėčiau tai pakartoti normaliu garsu. Atsisukusi pagalvojau, jog ji paliks mane po pamokų ir išgirdusi tokį prašymą sutrikau ir tyliai pakartojau melodiją. Tada ji nusivedė į savo klasę ir liepė dainuoti. Ji akomponavo man pianinu. Aš dainavau. Aš myliu dainavimą. Dainuodavau duše, prieš užmiegant ir kur tik rasdavau progą, bet taip elgiasi daugelis paauglių. Net neįtariau, kad darau kažką daug geriau nei visi kiti. Dainuoti man buvo lengva taip pat kaip kvėpuoti. Mi Kero pasakė, kad tokio talento nevalia švaistyti(bene geriausias patarimas, kokį esu gavus) ir užrašė mane į chorą, kurį, beje, pati ir vedė. Negalėjau atsakyti, kažkas jos viduje mane žavėjo ir skatino. Taip ji išgelbėjo mane nuo pabėgimo, kuris būtų nuvedęs mane bet kur, bet tik ne čia.

Paskutinį syk matydama savo namus apsikabinau savo draugą ir glėbyje laikydama jazminų (mėgstamiausių) kvapnią puokštę, važiuodama rijau akimis dangų ir stengiausi įsiminti jo platybes.

* Sveiki atvykę į stebuklų šalį*

Niekieno:) - nes niekas nenori būti nieku.Visi nori, kad jais žavėtųsi, juos garbintų. Kai kurie nori būti garsus, bet kokia kaina. Ir tai - pasaulinio mąsto reiškinys. Žmonijos priviligijuotieji. Atskira kasta. Ne šio pasaulio angamtinės būtybės kerinčios mus visą kuo. Klykiantys gerbėjai, akinančios fotoaparatų blykstės, dideli pinigai ir nežmoniška prabanga. Narkotikai, alkoholis bei vaistai.

Bandysiu pažvelgti pro kitokio gyvenimo prizmę bei įrodyti, kad visai nesvarbu garsus ar ne tu esi. Svarbiausia, jog tave suptų mylintys žmonės. Keliami klausimai ir užduotys:

• Kas iš tikro yra laimė?
• Ar iš tiesų žvaigždės gyvenimas geresnis?
• Ar pinigais galima papirkti laimę?
• Kas iš tikrųjų yra žvaigždės ir kas ne?

Ech tas švytintis ir blizgučiais išpuoštas gyvenimas…:)

Ji buvo mano!!! Ta aistringa, magiška mano laimės paukštė, kurią pagavau. Mes sėdėjom, bučiavomės ir visai nepastebėjom kaip bėga laikas. Nežinau ar Ji suprato, bet aš skendau Joje. Būčiau padaręs dėl Jos viską. Ji - mano širdies karalienė.

- Balandėliai, skrendat staigiai iš čia,-pažadino sargo balsas.

Ir mes kaip tikri įsimylėjaliai išbėgom susikabinę už rankų. Kai atsidūrėm lauke nežinojom nė kur rankas ir akis dėti, ką kalbėti. Buvau turėjęs merginų, bet su Ja man viskas buvo kaip pirmą kartą. Anos panelės pačios kabindavosi man ant kaklo ir nė nereikėdavo stengtis, o ši galėjo dingti kiekvieną akimirką, vos man kažką ne taip pasakius ar padarius. Alisa dailiai nusišypsojo, nuleido akis ir paraudonavo. Apkabinau.

- Palydėsiu tave namo, - šnypštelėjau į ausį.

Ir štai ji mane atstūmė.

- Ne, -persigandusi tarė.

- Kodėl?

- Nes aš…gyvenu batų dėžutei…

Iš pradžių nesupratau, bet po to pagalvojau apie butus.

- O aš maniau, kad ant debesies…-tariau ir šyptelėjau.

Ji nusijuokė ir vis dėlto leido Ją palydėti namo. Žinau, esu laimingiausias kvailys pasaulyje. Neįsivaizdavau savo gyvenimo be Jos. Pagaliau Ji mano!

Myliu…